Kai jau atsirado Miridė, tai aprašysiu vieną savo regėjimą (paprašysiu nepradėti žvengti šitoj vietoj 
Kaip jau rašiau temos pradžioje, vieną kartą, benaršant internete, akis užkliuvo už Simon ir Garfunkel pavardės. Iš tikrųjų ten buvo vien tik Garfunkel ir aš net nepasidomėjau ar tai tas, kurį aš žinojau, ar visai kitas Garfunkel. Taigi taip aš po 100 metų pertraukos vėl išgirdau dainą Mrs. Robinson.
Simon ir Garfunkel aš neklausiau niekada. Kai buvau jaunas, jie man JAU buvo per seni… Tik prisimenu iš vaikystės, kad kai kaime grodavo VEF’as, kartais girdėdavau announcerį: “dainuoja Saimonas ir Garfūnkelis”…
Taigi, neseniai atradau, kad abu dar gyvi ir sveiki. Tiesa Art Garfunkel paskutiniu metu turėjo kažkokių problemų su balso stygom ir negalėjo dainuoti, bet prieš 2,5 metų abu dalyvavo superkoncerte Madison Square Garden.
Labai gražus komentaras pačiame viršuje, skirtas 61 “dislike” paspaudusiems žmonėms: “61 people are either deaf or no not the sound of real music…”
Taigi apie regėjimą.
Čia truputį padiskutavome ir viskas nugrimzdo užmarštin. Be po kurio laiko, aš juos susapnavau. Nieko ypatingo. Paskui sekančią naktį ar ir vėl susapnavau tą patį sapną. Tada grįžau interneto platybėsna domėtis toliau…
Ir taip po trijų mėnesių atsakymą į mano klausimą davė pats Art Garfunkel:
“… but he said, “Give me one new song for the chase scene when Dustin is running down from Berkeley back to L.A.,” and Paul was working on a song which at that time was called “Mrs. Roosevelt.” And here’s to you, Mrs. Roosevelt.” That’s how it went. So, I said to Mike, “Well, there is a song in the making called ‘Mrs. Roosevelt.’ I don’t think Paul likes it, and we’re about to chuck it.” And Paul said, “Aaeer” - Mike jumped on it. And, so, we played it for Mike, and he said, “Well, how could we resist that? It’s perfect. Now you have to finish writing the song,” Which we never did until the film was out. That’s why in the film you hear, “Do, do-do-do, do-do.” There are no lyrics yet…” Nuo 10-tos minutės:
http://tinyurl.com/ckvncjh
Čia kalba eina apie filmą “The Graduate”, kuris buvo daromas 1967 metais ir Simon ir Galfunkel buvo paprašyti parašyti muziką šiam filmui.
Kas man padarė didžiausią įspūdį, tai kad filme yra tik priedainis… kadangi tekstas tiesiog nebuvo parašytas. Ir todėl atsirado tas “Do, do-do-do, do-do.” Net Holivudas neprivertė Paul Simon parašyti žodžių, kurių jis tuo metu tiesiog neturėjo. Ne taip, kaip kai kuriose šalyse, kur himnai rašomi pagal užsakymus ir kur “nebemiega ant žemės kamuoliai…” Čia žodžių bus tada, kada reikia, ir tiek, kiek reikia.
Leonard Cohen viename iš naujesnių interviu prisipažino, kad Hallelujah jis rašė ne 2 metus, kaip sakydavo anksčiau, bet 4… Tuo menininkai ir skiriasi nuo amatininkų.
Taigi “Mrs. Robinson” turi prasmę. Gilią prasmę
